- pobėgis
- póbėgis sm. (1) 1. bėgimas: Póbėgiuo anie [arkliai] nėr greiti KlvrŽ. Pobėgio bėgiu pabėk, ir priginsi Šts. Užtink į pobėgį arkliai, kad pradeda bėgti, greit važiuoti J. Pono šmėkla sulaikė jojo sumanytą pobėgį LzP. ^ Negink arklius greitai – pobėgis postovį duoda J. ║ skubus darbas, skubėjimas: ^ Postovis póbėgį padirba (ilgai stovėjus, reikia subruzti) KlvrŽ. Kad nebūtų postovio, nebūtų ir póbėgio Brs. Kad po postovio nebūtų póbėgis! Pln. Posėdis pobėgį daro Kv. Posėdis póbėgį padarys Vdk. 2. polaidis: Tokiam póbėgy sunku pasiekt turgus Trgn. 3. psn. baudžiavinė prievolė dvaro ponybę vežioti: Kitąkart varė į póbėgį, važiavo į póbėgį J.Jabl(Als). Į pobėgį paginė su gromata laže J. Póbėgis pry dvaro, krasa pry valsčiaus Als.
Dictionary of the Lithuanian Language.